Šiandien susimąsčiau, kad senokai nieko nerašiau jau į savo „dienoraštį”. Tai pagalvojau kaip čia taip gaunasi, kad yra dalykų kuriuos galima padaryti pakankamai nesunkiai, bet va imame ir nepadarome…
Tingėjimas?
Tingėjimas yra ko gero galėtų būti viena iš priežasčių. Bet tai labai banalus paaiškinimas ir toks smūgis sau žemiau juostos labiau nei paaiškinimas. Kas gi norėtų prisipažinti jog yra tinginys? Aš tikrai ne tinginys, atrodo tiek visko veikiu gyvenime, joks tinginys negalėtų tiek nuveikti. Tai akivaizdu, kad kažkur kitur yra problema.
Komfortas?
Čia ko gero kur kas labiau tikėtina priežastis. Tesiog gyevnu ir darau tai kas sukelia mažiausiai galvos skausmo ir leidžia neliejant per daug prakaito mėgautis „komfortiška” kasdienybe. Kartas nuo karto kažkas sukelia spaudimą ir reikia priimti vieną ar kitą sprendimą, bet vos tik tai padarius vėl viskas į normalų komfortišką riežimą grįžta ir viskas.
Ne daug žmonių siekia perlipti per save, nors ko gero daugumai tai nepakenktų. Numesti kelis kg svorio, sutaupyti kelis papildomus eurus ateičiai ar paremti tuos kam dabar reikia tų kelių eurų kur kas labiau nei mums patiems…
Taip pat ir su mano „dienoraščiu” – nieko neparašyti ir negalvoti yra tam tikras komfortas, nors galvoje ir sukasi minčių visokiausių, bet pagalvoji ir praeina arba atsiranda kažkas „svarbesnio”.
Apie komfortą žinojo ir Earl Nightingale parašęs nemažai knygų tarp kurių yra ir „Keisčiausia paslaptis” kuri pirmą kartą išleista dar 1956m. Keista, bet daug dalykų apie kuriuos toje knygoje kalbama aktualu ir šiandien.
O kas jei nepatingėtum?
Kaip ten bebūtų, mes gyvename Pasaulyje kur viskas yra tarpusavyje kažkaip susiję. Žvelgiant į priekį negalime įvertinti kiek ir ko netenkame dėl to savo komforto jausmo. Kaip ir Steve Jobs yra pasakęs:
„You can’t connect the dots looking forward. So You have to trust that the dots will somehow connect in the future.”
Steve Jobs
Tai pabėgimas iš to komforto ir galėtų būti tas tikėjimas geresne ateitimi, tikėjimas kad dalykai nutiks ir susijungs tie esminiai gyvenimo taškai.
Manau kiekvienas žmogus paanalizavęs savo gyvenimą galėtų atrasti tokių momentų, kuomet kažkas ką darė ar kažkas ko mokėsi ar kažkas su kuo susipažino iš pradžių atrodė niekuo neįpatingas dalykas. Bet po daugelio metų tos žinios, pažintys ir patirtys išsivysto į karjeras, verslus, santuokas ar bent jau geras draugystes. Na bent jau aš savo gyvenime įžvelgiu daug tokių dalykų, kurie padaro mane tuo kas esu dabar tik per plauką, tik dėl vienos ar kitos detalės gyvenime, tik dėl vieno draugo su kuriuo gerai sutardavau vaikystėje ar universitete. Tik dėl vienos knygos kurią kažkada perskaičiau ar tik dėl vieno projekto kurį dariau mokymosi tikslais, dabar yra įmanomi kiti dalykai.
Kaip išeiti iš komforto zonos?
Ko gero kiekvienas turi surasti savo būdą ir vieno universalaus dalyko čia nerasi. Vieni prieina kažkokį lūžio tašką ir tada ima keistis, kiti kiek švelniau palaispniui ima ir pradeda keistis. Ko gero svarbiausia ieškoti, norėti, suprasti, bandyti ir daryti tai kas pradeda veikti. Aš savo būdo dar ieškau. Šis „dienoraštis” yra vienas iš būdų kaip aš mėginu išeiti iš komforto būsenos. Tai nėra paprasta, bet keisčiausia tai, kad kartą šitas dienoraštis man net padėjo susirasti darbą. Niekada apie tokį dalyką net nebuvau susimąstęs ar susapnavęs – dar vienas „taškas” kurio žiūrint į ateitį niekaip nesujungsi.
Tikiuosi, kad kažkas paskaitęs šitą įrašą atras nors kruopelytę papildomos motyvacijos. Pabaigai trumpas video motyvacijos tematika.